Butas Tauro g. 10

Pastate priešais tave yra įkurtas muziejus Vincui Mykolaičiui-Putinui, kuris buvo žinomas 20-ojo amžiaus Lietuvos rašytojas. Jis, kaip ir daugybė kitų garsių rašytojų, vienu ar kitu momentu gyvenusių šiame pastate, yra svarbus asmuo Lietuvos istorijai, tačiau ne dėl jo stovime šioje gatvėje, kuri okupacijos metu vadinosi visai kitaip. Taip taip, okupacijos metu tai buvo Liepos 21-osios gatvė, pavadinta Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos „garbei“.

Stovime prieš šį pastatą neveltui – jame randasi niekam nežinomas, niekaip nepažymėtas, Eitano Finkelšteino butas.

Taip, teisingai. Girdėjai jo vardą tarp penkių Lietuvos Helsinkio grupės įkūrėjų. Tačiau dar tikriausiai nežinai, kad jo bute vyko daugybė disidentų susitikimų. Ne kartą bute lankėsi ir KGB, ieškodami disidentų pėdsakų. Eitanas neretai savo bute priglausdavo Vilniuje besilankančius disidentus, dėl ko jo butas tapo vienu svarbiausių Lietuvos disidentų judėjimo simbolių.

Tarp garsių jo butą lankiusių asmenų - rašytoja disidentė Nadežda Mandelštam, bei žmogaus teisių aktyvistas bei Nobelio taikos premijos laureatas Andrejus Sacharovas. Išties, Andrejus Sacharovas yra labai svarbi asmenybė, ir kone pagrindinė mūsų stabtelėjimo čia priežastis.

Sakharov, born in 1921, began his career as a talented physicist in the Soviet Union. Graduating with his PhD in 1947, the effects of the Second World War stuck with him. Even though he was assigned to work on the Soviet atomic program, and led the construction of the hydrogen bomb, Sakharov never recovered from the shock he felt when he first heard of the atomic bombings of Hiroshima and Nagasaki - the actions of the USA in Japan proved that science was creating a destructive force.

He always had a voice inside him, insisting that if world peace was the goal, creating more weapons was not the answer. He started working on peaceful uses for the more and more powerful nuclear reactions which were being developed but as the 60s came about, he understood that continuing to work with the atomic weapons program was no longer acceptable, despite all the benefits of the Soviet authorities’ favoritism.

Iš pradžių, Sacharovas bandė įkalbėti tuometinį SSRS lyderį Nikitą Chruščiovą nevykdyti atominio ginklo bandymų. Įkalbinėjimai nebuvo šimtu procentų sėkmingi, bet Sacharovas sugebėjo įtikinti Chruščiovą nevykdyti trijų pačių pavojingiausių testų, vykdomų atmosferoje, po vandeniu ir kosmose. Žvelgiant iš gamtos apsaugos prizmės, tai buvo milžiniška pergalė, bet iš prigimties humanistas, Sacharovas nebuvo patenkintas. Kaip gi galėtų būti?

Ne už ilgo, Sacharovas grįžo į sovietinę Rusiją, kur jį pasitiko KGB interogacijos, kratos ir persekiojimas. Netrukus Sacharovas buvo ištremtas į Nižny Novgorodo užmiestį, kur jo kontaktai su išoriniu pasauliu buvo beveik pilnai nukirsti. Tuo metu, jo žmona tapo vyro ryšiu su pasauliu – ji perduodavo Sacharovo tekstus vakarų pasaulio leidėjams, organizuodavo pranešimus žurnalistams apie prastas jos vyro gyvenimo sąlygas, tačiau po kelių metų ir Jelena Bonner buvo izoliuota nuo pasaulio.

Po septynių metų izoliacijos ir bado streikų, tarptautinis dėmesys buvo sukoncentruotas į Sacharovą, dėl ko vakarai pasmerkė SSRS valdžią. Tai privertė tuometinį lyderį Michailą Gorbačiovą paleisti Sacharovą ir Bonner iš tremties. Mums, kovojusiems dėl žmogaus teisių, tai buvo pirmas ženklas, kuris įžiebė tikėjimą, jog tikri pokyčiai yra įmanomi.

Ar metų metai izoliacijoje pakeitė Sacharovą? Ar jis tapo atsargesnis? Aišku, kad ne! Grįžęs į Maskvą jis ir toliau aktyviai dirbo, kad perstruktūrizuotų Sovietų Sąjungą ir įsteigtų demokratišką vyriausybę.

1989-aisiais, tiek nedaug likus iki pokyčių, kurių jis taip norėjo, Sacharovas mirė, būdamas 68-erių. Jis išlieka gyvas dešimtyse apdovanojimų ir objektų, kuriems buvo suteiktas jo vardas. Tiesa, toks pripažinimas ir pagerbimas tikrai nėra suteikiamas visiems disidentams.

Andrejus Sacharovas su žmona Jelena Bonner

RDS-6s, sovietų vandenilinė bomba, kurią sukūrė Andrejaus Sacharovo ir Yulii Khariton vadovaujama komanda.

Matai, ant šio pastato nėra nei vienos memorialinės lentelės Nadeždai Mandelštam, kitiems disidentams ar tam pačiam Andrejui Sacharovui. Tai – karti disidentų gyvenimo tiesa. Tavo darbas vyksta pogrindyje, visiškai slapta, ir visi nuopelnai ten ir lieka, net kai esi laisvas. Bet mes, disidentai, dirbame ne dėl šlovės. Turime tikslą ir esame pasirengę daryti viską, kad jį pasiektume. Iki pat šių dienų mums sunku šviesti savo tautą apie disidentų rolę Lietuvos nepriklausomybės atkūrime. O dar sunkiau pripažinti, kad Andrejus Sacharovas – rusas – šiame kelyje buvo svarbi, teigiama asmenybė.

Malala Yousafzai įteikiamas ES įsteigtas Sacharovo žmogaus teisių prizas, 2013

Leonidui Brežnevui atėjus į valdžią ir pradėjus aktyviai teisti disidentus, Sacharovas pristabdė, o vėliau ir visiškai nutraukė savo darbą atominio ginklo programoje, vietoje to susiskoncentruodamas į žmogaus teisių problemas.

Fizikas greitai tapo politiniu aktyvistu ir vienu pagrindinių disidentų balsų... tačiau už tai jis turėjo skaudžiai sumokėti. Žmogaus teisių ir minties laisvės gynimas kainavo karjerą Sovietų Sąjungoje, tačiau toliau leido fizikos straipsnius užsienyje, kur jie buvo itin vertinami.

Šiuo metu tau gali kilti klausimas – o kokio velnio Sacharovas lankėsi Vilniuje? Na, visų pirma, jo artimas draugas buvo teisiamas būtent Vilniuje ir Sacharovas norėjo dalyvauti jo teismo posėdyje. Bet apie tai – kiek vėliau. O visų antra, Sacharovas buvo pripažintas pasauliniu humanistu ir 1975-aisiais metais jis laimėjo Nobelio taikos premiją. Bet... jis buvo įtrauktas į juoduosius Sovietų Sąjungos sąrašus, dėl ko negalėjo išvykti iš šalies. Vietoje jo, į Oslą premijos atsiimti nuvyko jo žmona, Jelena Bonner. Kol ji buvo ten, Sacharovas ceremonijos klausėsi per radiją būtent šiame pastate. Čia būdamas, Sacharovas taip pat spėjo įtikinti Finkelšteiną ir Petkų, kad Lietuvoje privalo atsirasti Helsinkio grupė.

Garso įrašas neveikia?

Kita stotelė: Okupacijų ir laisvės kovų muziejus