Labas!

Džiugu matyti tavo susidomėjimą disidentiniu judėjimu! Gali atrodyti, kad tie įvykiai buvo seniai, bet nustebsi sužinojęs, kokią svarią įtaką disidentai turi ir dabartinei Lietuvai. Tačiau neužbėkime įvykiams už akių ir pradėkime nuo pradžios.

Turbūt jau žinai, kad po Pirmojo pasaulinio karo, tarpukario metu, Lietuva buvo laisva ir nepriklausoma valstybė. Tačiau 1939 m. rugpjūtį Sovietų Sąjunga ir nacių Vokietija pasirašė nepuolimo sutartį (geriau žinomą kaip Molotovo-Ribentropo paktą) pagal kurią pasidalino centrinę ir rytų Europą. Iš pradžių Lietuva buvo priskirta Vokietijos sferai, bet kai 1939 m. rugsėjį naciai užpuolė Liubliną bei rytų Varšuvą, už šiuos miestus sovietams nutarta kompensuoti atiduodant Lietuvos teritoriją. Šis slaptas papildomas protokolas tapo pretekstu Sovietų Sąjungai okupuoti Lietuvą 1944 m. birželio 15 d. Taip buvo įkurta Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika.

Pirmaisiais okupacijos metais sovietai padarė daug žalos. Mūsų politiką, religiją ir kultūrą jie neigė ir naikino. Tai sugriovė mūsų ekonomiką, o tūkstančiai politinių aktyvistų buvo įkalinti.

1941 m. birželio 22 d., praėjus vos metams po sovietų okupacijos, į Lietuvos teritoriją įžengė nacių armija. Invazija buvo sparti, mat lietuviai jai nesipriešino (net padėjo), tikėdami, jog vokiečiai išvaduos mus nuo rusų ir padės atkurti nepriklausomybę. Tai – didelė klaida. Viskas pasibaigė tuo, jog kelerius metus buvome okupuoti nacių, o Lietuvoje klestėjusi gausi žydų bendruomenė buvo sunaikinta.

1944 m. sovietai vykdė Baltijos apgultį, kurios metu jėga perėmė Lietuvą iš vokiečių, pradėdami antrą okupaciją ir grąžindami visus represinius įstatymus, nukreiptus į Lietuvos kultūros ir nacionalinio identiteto sovietizaciją. Buvo siekiama sukurti paklusnią, sovietus šlovinančią tautą, tad maištaujanti visuomenės dalis buvo tremiama į Sibirą. Apie devynerius metus sovietams aktyviai priešinosi mūsų partizanai – miško broliai – tačiau ginkluota rezistencija galiausiai baigėsi 30 000 partizanų ir jų palaikytojų mirtimis.

Visgi okupacijos metams einant mes, disidentai – taikūs žmogaus teisių gynėjai, radome būdų priešintis sovietų brukamai politikai.

Su kiekvienais metais Lietuvos disidentų gretos didėjo. Tikinčiųjų bendruomenė spausdino ir platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, kurioje buvo pranešama apie politinių ir žmogaus teisių pažeidimus. Įvairūs pogrindžio rašytojai bei aktyvistai leido anti-propagandinius ir apie nepriklausomybės siekį kalbančius leidinius, kurių dauguma buvo spausdinami savomis jėgomis ir buvo žinomi kaip savilaida arba rusiškai „samizdat“. Bendradarbiavome su disidentais iš kitų SSRS regionų ir kūrėme ryšius su Vakarų žurnalistais, taip rasdami būdų pagarsinti Sovietų Sąjungoje vykstančius nusikaltimus. Mūsų veikla buvo aktyvi, nepailstanti… bet kagėbistai – taip pat. Daugybė disidentų buvo suimami, nuteisiami, apklausiami, jų butuose bei darbovietėse buvo vykdomos kratos.

Kai kurie disidentai visoje Sovietų Sąjungoje tapdavo ir sovietų psichikos sveikatos „eksperto“ Andrejaus Snežnevskio aukomis. Jis išgalvodavo įvairias ligas, tokias kaip „vangioji šizofrenija“ ar „paranojinis reformistų kliedesys“, kurias pasitelkdavo tam, kad politiniai aktyvistai būtų uždaryti į psichikos sveikatos institucijas neribotam laikui.

Bet ne viskas buvo liūdna – disidentų gyvenimas, iš tiesų, labai įdomus. Susitikime prie paminklo, skirto rašytojui Adomui Mickevičiui, kur papasakosiu tau daugiau. Nuo ten pradėsime tavo susipažinimą su veidais ir vietomis. Net neabejoju, jog pamatęs kaip, kur ir su kuo mes dirbame, ir pats norėsi prie mūsų prisijungti!

Pirma stotelė: Paminklas Adomui Mickevičiui, A. Mickevičiaus skveras, Vilnius

Garso įrašas neveikia?