Šv. Mikalojaus bažnyčia

XIV a. pabaigoje, kunigaikščio Gedimino valdymo laikais pastatyta bažnyčia buvo sveikinimo gestas į Lietuvą pradėjusiems vykti užsienio prekybininkams, mat jie apsistodavo būtent šioje kaimynystėje. Nuo 1901 m., kuomet Lietuva dar vis priklausė Rusijos imperijai, ši bažnyčia buvo vienintelė, kurioje mišios visuomet vykdavo lietuvių kalba.

Bet kuo gi šie maldos namai yra susiję su disidentais? Na, bažnyčios neretai būdavo kultūros ir švietimo židiniai, o tai buvo ypač svarbu sovietų okupacijos metais, kuomet tikėjimo laisvė buvo apribota ir visuomenei buvo brukamas ateizmas. Seniausia Vilniaus bažnyčia – Šv. Mikalojaus bažnyčia – buvo saugi vieta disidentų susitikimams, lietuvių kalbos ir kultūros paskaitoms, spektakliams. Kol pagrindinės miesto bažnyčios buvo uždarytos arba joms buvo priskirtos kitos funkcijos, šioje vietoje kunigai toliau laikė mišias katalikams ir net organizavo 600-ųjų Lietuvos krikšto metinių minėjimą. Be to, būtent šioje bažnyčioje prieš mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo buvo laikomos mišios.

Prieš mitingą mes, disidentai, kalbėjomės su kunigu Stanislovu Valiukėnu, planavusiu laikyti šias istorines pamaldas. Prižadėjome vieni kitiems, kad jis mums papasakos kaip ėjosi mišios, o mes jam – apie mitingą. Deja, šiomis istorijomis taip ir nebeapsikeitėme. Mišių rytą artimas disidentų ir katalikų bendruomenių draugas kunigas Valiukėnas suklupo ir nualpo prie altoriaus. Širdies smūgis. Jis mirė čia – pačioje patriotiškiausioje Vilniaus šventovėje.

Kita stotelė: Dominikonų g. 16, Vilnius

Nuotraukos centre - kun. Stanislovas Valiukėnas. Vilnius, 1982 m. rugpjūčio 8 d. Nuotr.: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-108429.

Be to, šioje bažnyčioje taip pat dirbo ir mano artimas bičiulis Viktoras Petkus. Bet pakalbėkime apie jį kitoje stotelėje. Keliaukime į jo butą.

Garso įrašas neveikia?